Savitas žvilgsnis į miestą
Parašė Administratorius· 2014-12-22 16:12
Įsibėgėjus gruodžiui vis labiau pasiilgstame šviesių, šiltų akimirkų. Dažnas jas išsaugo atminty, kiti – įamžina eilėse ar mieliausius prisiminimus, išgyvenimus apgyvendina fotografijose. „Nuotraukose įamžinu gražias akimirkas, kurias noriu visuomet prisiminti”, – teigia Zarasų „Ąžuolo” gimnazijos mokinė, klubo „Lietus vitraže” narė Donata Ketlerytė, jau spėjusi pasidžiaugti savo pirmąja autorine fotografijų paroda gimnazijoje ir Zarasų švietimo centre.
Ką reiškia ši paroda jos autorei? „Prieš šią parodą mano nuotraukos buvo eksponuojamos gimnazijoje, dar anksčiau, 8-oje klasėje, Pauliaus Širvio progimnazijoje, poros mokytojų padedama buvau surengusi pirmą parodėlę, tačiau ši – man pati svarbiausia. Nuotraukos ir mintys miesto tema jau buvo subrandintos, jaučiausi geriausiai tam pasiruošusi. Ši paroda – tai maži žingsneliai į ateitį. Tikrai nemaniau, kad jau dabar galėsiu džiaugtis tokiu parodos atidarymu: kai matai, kaip salėje didėja žiūrovų skaičius, kai tave sveikina ir vadina jaunąja menininke, tokie žodžiai ir akimirkos motyvuoja tobulėti ir kurti toliau“, – dalijosi įspūdžiais Donata.
Miesto vaizdai, žinomi statiniai, siauros gatvelės bei kavinės – modernaus fotografo tematika, kurią pamėgo ir Donata. Paklausta, kodėl fotografijoje vaizduoja miestą, ji atsako: „Miestas – kad ir tas pats, bet niekada nebus toks pat. Norėjau parodyti kasdienišką miesto rutiną kitomis akimis, norėjau, kad žmonės susimąstytų, ar daug jiems reiškia tai, ką jie mato savo gyvenime kiekvieną dieną. O kas mane labiausiai žavi – miestas visiškai be kaukės, nė kiek nesuvaidintas; nei viena nuotrauka nebuvo specialiai „statyta“, nei vienas žmogus nepozavo.“
Išplėstos Naujienos
D. Ketlerytė tai apibūdina parodos „Miestas be vardo” pavadinimą: „Parodos pavadinimas gimė labai netikėtai, juo norėjau parodai suteikti paslaptingumo, kažko, kas priverstų žmones bent akimirką sustoti. Taip vieną vakarą bevartant Č. Milošo lyrikos knygą mano žvilgsnis užkliuvo už vieno eilėraščio – mintyse dėliojau teksto žodžius, taip ir atsirado šis pavadinimas. Nors beveik visose nuotraukose atsispindi Vilnius, nenorėjau parodos įrėminti būtent jo erdvėje, siekiau laisvumo, kad žmogus pats pajustų, kokia jam tai vieta ir ką jis pats ten mato – džiaugsmą, liūdesį, o gal save patį?”
Išties nuotraukose įamžinti Vilniaus vaizdai, tačiau gerai įsižiūrėjus, kaip autorė tikino, atrastume ir savųjų Zarasų bei Daugpilio miesto motyvų. Nuotraukose ir Donatos draugai – šie puikiai susilieja su miestu ir tampa jo dalimi. Paklausta, koks miesto gyventojų vaidmuo fotografijose, Donata teigia: „Mano vaizduojamas miestas yra gyvas, čia amžinai kažkas vyksta. Dauguma žmonių tose nuotraukose yra man ne tik brangūs, bet ir neatsiejama tos vietos dalis, be kurios aš to miesto negalėčiau kitaip įsivaizduoti.“
2012 m. vykusiame Nacionalinės geografijos konkurse iki 16 m. Donata pelnė pirmąją vietą ir buvo apdovanota fotoaparatu bei metine žurnalo prenumerata. Taigi mūsų gimnazistė sėkmingai užsiima pamėgta veikla. Galbūt savo ateitį irgi susies su fotografija? „Bent jau dabar neplanuoju ateities rimtai sieti su fotografija (turiu omeny studijas, darbą). Bet be galo trokštu tokio laisvo fotografės gyvenimo: fotografuoti ir įamžinti tai, kas man brangu, džiugu, kurti, rodyti pasauliui savo žvilgsnį į gyvenimą, todėl manau, kad pavyks surengti dar ne vieną parodą,” – tikisi Donata.
Dominyka Paradnikaitė,
klubo „Lietus vitraže” narė