Lektorės pabrėžė, kad rašytojas nerašė autentiška to meto kalba, tik ją stilizavo. Paskaitę kūrinio ištraukų vaidmenimis, aptarę veikėjų kalbos ypatumus, mokiniai išgirdo pačias lektores šmaikščiai kalbant M. Ivaškevičiaus kūrinio kalba ir gavo užduotis: kiekviena iš trijų abiturientų grupių turėjo sukurti stilizuotą tekstą – apie dabartį reikėjo papasakoti tarpukario kalba. Daug smagaus juoko sukėlė jų sukurti tekstai.
Kitą pamoką LEU mokslininkės vedė jauniausiems gimnazijos mokiniams. Tai buvo tarmių pamoka, kurios metu mokiniai klausėsi skirtingų tarmių atstovių: iš Daugailių kilusi profesorė Regina Rinkauskienė prabilo mums tokia sava rytų aukštaičių uteniškių patarme, o docentė Lina Murinienė – gimtąja žemaičių tarme. Pamoka buvo ne tik labai informatyvi, bet ir įvairi: mokiniams buvo rodomi įvairių miestų, miestelių herbai ir reikėjo pasakyti, kokia tarme kalba jų gyventojai. Buvo aptarti esminiai aukštaičių ir žemaičių tarmių skirtumai, panagrinėta įdomių pavyzdžių. Keista buvo aukštaičiams girdėti, jog Žemaitijoje bulves sėja, o ne sodina, kad aukštaičių „brėkšta“ žemaičiams reiškia ne „aušta, švinta“, o „temsta“. Tarmių pamoka nebuvo vien kalbinė – docentės Laimos Bučienės klausimas – ko verta būtų mūsų literatūra, jei neturėtume tarmių? – paskatino mokinius prisiminti grožinę literatūrą. Mokslininkė aptarė rašytojų Žemaitės, V. Krėvės, Vaižganto, R. Granausko kūrinius, kuriuose autorių tarmės, gimtojo krašto įtaka ne tik formavo savitą jų stilių, bet ir atskleidė pasaulėjautą. „Tarmė, – teigė doc. L. Bučienė, – ne tik gimtosios vietos kalba, tai mąstymo, gyvensenos, raiškos kodas, savitas požiūris į pasaulį, žmogaus tapatybės atspindys.“
Mokinių ir mokytojų susitikimas su LEU mokslininkėmis buvo labai naudingas ir įdomus. Šios pamokos ne tik pagilino mokinių žinias, jos buvo puikus pavyzdys, kokie dėmesingi turime būti kalbai, kaip turime vertinti ir didžiuotis savąja tarme.
Gitana Kavaliauskaitė
Nuotrauka autorės